San Pedro de Atacama

Daugiau nei parą laiko užtruko mūsų kelionė autobusu nuo Santiago de Chile iki San Pedro de Atacama. Kovo 14-ą dieną atvykome į nedidelį miestelį Atacamos dykumoje, vos turintį šešis tukstančius gyventojų. Išlipę iš autobuso supratome, kad esame kažkur labai toli nuo didelių miestų bei didelio šurmulio, dykumoje. Neasfaltuotomis gatvėmis daėjome iki savo viešbutuko, kuris atrodė kaip maža oazė su baseinu ir vaizdu į vulkaną. Pasidėję daiktus patraukėmė į miestelio centrą ieškoti maisto. Pradėjo temti ir iš priekio matėmė tik artėjančius mažus žibintuvėlius. Kai kurios miestelio gatvės visiškai neapšviestos, bet žmonės naudoja savo prožektoriukus. Praėję tamsiąją miestelio dalį, daėjome iki centrinės gatvės ir pasijautėme kaip kitame pasaulyje. Atmosfera nereali, žibintai lengvai apšvietę pagrindines gatveles, žmonės atsipalaidavę, niekas nieko nenori įsiūlyti turistams. Jausmas kaip pas kažka svečiuose, bet pas kažka kas taves labai ilgai laukė. Nors miestelis pilnas turistų visur kur apsilankėme nesijautėme apgauti, kaip dažnai būna turistinėse vietose. San Pedro de Atacama praleidome penkias nuostabias dienas ir tai viena iš tų nedaugelio vietų kurią norėtume kada nors dar kartą aplankyti.

Būnant San Pedro de Atacama mieste yra daug galimybių aplankyti skirtingas lagūnas, slėnius bei dykumas. Vienas iš populiariausių turų, kurį mes taip pat darėmė yra išvyka į El Tatio geizyrus. Visus turistus iš miestelio surenka autobusiukai labai anksti ryte, dar saulei nepakylus. Kelionė iki geizyrų užtrunka apie porą valandų. Patys geizyrai įspūdingiausi savo garais, kurių kiekis mažėja saulei kylant ir šildant žemę, todėl svarbu būti prie geizyrų prieš saulei tekant. Serpentinais užvažiavome iki El Tatio geyzyrų. Tai yra vieni iš aukščiausių aktyvių geizyrų pasaulyje, esantys virš keturių kilometrų aukštyje. Užkilus į viršų jautiesi lengvai apsvaigęs, nes aukštis ir deguonies trūkumas sunkina kvėpavimą, todėl labai svarbu gerti daug vandens. Vos saulei pakylus pagrindinis geizyrų šou baigėsi, todėl visi buvome pakviesti papusryčiauti. Po pusryčių turėjome galimybę išsimaudyti šiltame geizyro baseine. Buvo smagu sušildyti kaulus, nes rytas keturių kilometrų aukštyje buvo ganėtinai šaltas. Grįždami atgal aplankėme dykumos lagunas, kurios pilnos gyvunijos bei augalų. Peizažas nepakartojamas, sodri žaluma su besiganančiomis lamomis vulkanų fone. 

Vieną popietę nusprendėme išbandyti smėlio snieglentės važiavimą. Prisipažinsiu, kad šiek tiek bijojau, nes galvojau, kad nusibrozdinsiu alkūnes bei smakrą. Todėl kai apsiniaukė dangus ir pradėjo griaudėti tikėjausi, kad mūsų pamoką atšauks, bet mokytojas buvo labai atsipalaidavęs ir patvirtino, kad netgi per lietų ant smėlio gerai čiuožiasi. Su pora kitų mokinių davažiavome iki Valle de La Muerte, mirties slėnio kopos. Mokytojas mums išdalino po žvakutę, ne tam kad pagerbtume mirusius, bet tam, kad ant kopos viršaus galėtume išvaksuoti savo lentas. Sunkiausia dalis buvo žinoma lipimas į kopos viršų per purų smėlį. Pats nusileidimas užtruko tik pusę minutės. Martynas išsidrąsines, per paskutinį nusileidimą padarė rimtą dvigubą salto, kuris buvo užfiksuotas turistų fotografų ir atrodė gana kraupiai. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tik vat sniego skonis burnoje malonesnis nei smėlio, kurio Martynas priragavo su kaupu. Aš pati buvau nustebus, kad smėlis buvo toks smulkus, jog net neskaudėjo nukristi. Priminė vaikystę, kai Palangoje arba Nidoje nuo kopų ridendavomės.

Santiago de Chile ir Valparaiso

Nuo Mendozos nusprendėme savo kelionę pratęsti autobusu. Iš anksto nusipirkome bilietus autobusu Kovo 10-ai dienai iš Mendozos į Santiago de Chile, todėl galėjome pasirinkti panoramines vietas antrame aukšte pačiame priekyje. Kelionė autobusu įspudinga tuo, kad reikia pervažiuoti Andų kalnus ir vaizdai yra tikrai nepakartojami. Nors Mendozą nuo Santiago de Chile skiria vos tik 360 kilometrų, kelionė užtrunka apie aštuonias valandas, nes reikia pervažiuoti per Andus bei pravažiuoti pasienį. Dėja ilgai nepasidžiaugėme savo panoraminėmis vietomis autobuse. Po dviejų valandų kelionės sugedo autobusas ir mums teko persėsti į sekantį autobusą, kuriame vietų priekyje jau nebuvo. Į Santiago de Chile atvykome jau sutemus, bet galėjome labai paprastai su metro nuvažiuoti tiesiai iki viešbučio. Pirmą kartą apsistojome viešbutyje be langų, patys to iš anksto nežinodami. Todėl stengėmės daugiau laiko praleisti lauke arba kavinukėse, kuriose interneto greitis buvo geresnis nei mūsų viešbutyje. Užlipus ant nedidelio kalnelio Santiago centre supranti, kad miestas tikrai didelis, bet matomumas blogas, nes miestas aptrauktas smogo.

Būdami Santiage nusprendėme padaryti vienos dienos išvyka į Valparaiso miesteli prie jūros. Tai svarbus Chilės uostamiestis vos tik porą valandų šiauriau nuo Santiago. Valparaiso miestelis labai jaukus ir turi daug spalvotų namų ant šlaitų, kurie duoda miestui linksmą atmosferą. Viena iš miesto atrakcijų yra senas funikulierius, kuriuo galima užsikelti ir pamatyti miestą iš viršaus. Kalno viršuje suradome jaukią kavinukę, kur galėjome gurkšnoti skanų Pisco Sour ir stebėti veiksmą uoste. 

Mendoza

Į Mendozą atskridome iš El Calafatės ir nutarėmė ten apsistoti porą dienų prieš tęsiant savo kelionę autobusu į Chilę. Mendozos regionas yra populiarus savo vynuogynais ir vyndariais. Todėl ir mūsų tikslas buvo aplankyti vynuogynus. Nuėję į turizmo informacijos biurą, gavome daug informacijos apie skirtingus turus į vietinius vynuogynus. Pati mergina iš turizmo informacijos biuro prisipažino, kad jai labai keista, kad tiek daug užsieniečių atvyksta į Mendozą, nors pati Mendoza kaip miestas tikrai niekuo nestebina. Mes patys į Mendozą atvykome tik dėl to, kad buvo pakeliui, turbūt neplanuotume savo kelionės į  Mendozą tikslingai.

Užsisakėme pusdienio turą į vynuogynus ir buvome paimti mikro autobusiuku tą pačią popietę iš hostelio. Turas užtruko apie penkias valandas. Visų pirmą aplankėmė ganėtinai mažą šeimos puoselėjamą vynuogyną. Vyndario dukra mus visų pirmą nuvedė į degustacijos patalpą ir leido pasirinkti paragauti po vieną vyno rūšį. Ji pasakojo, kad vynas gaminamas organiškai ir didžiavosi savo pačios sumaišytais vyno receptais. Paragavę porą jos išgirtų vynų, nebuvome labai nustebinti skoniu. Po vyno degustacijos buvome nuvesti į vyno rūsius, kur prancūziško bei amerikietiško ąžuolo statinese buvo brandinamas vynas. Po trumpo pasivaikščiojimo ir labai trumpo paaiškinimo apie vyno gamybos procesą, buvome vėl gi nuvesti į degustacijos patalpą kur galima buvo nusipirkti vyno ir į namus. Buvome šiek tiek nusivylę, kad visas turas daugiau laiko užėmė vyndario parduotuvėlėje, o ne pačiuose vynuogynuose.

Sekanti vyno darykla buvo daug didesnė ir modernesnė, atsidariusi tik prieš aštuonerius metus. Vynuogių medžiams tereikia trejų metų užaugti ir jie jau duoda vaisius iš kurių gaminamas vynas. Antrojoje vyno darykloje mūsų anglakalbių grupelę pasitiko jauna mergina, kuri mums aprodė kaip gaminamas vynas, o taip pat paaiškino kaip ragaujamas vynas ir į ka reikia atkreipti dėmesį vyno degustacijoje. Gavome daug daugiau mums įdomios informacijos ir nesijautėme prispausti būtinai pirkti tos daryklos vyną.

Priešpaksutinis ir turbūt mums įdomiausias turo sustojimas buvo alyvuogių aliejaus gamyklėlėje. Buvo labai įdomu išgirsti, kad alyvuogių medžiams reikia netgi 30-ies metų, kol galima iš vaisių spausti aliejų. Todėl alyvuogių aliejaus gamyba turi būti planuojama ir ūkis turi būti puoselėjamas daug daugiau metų iš anksto nei vyndarių ūkiai. Taip pat buvo įdomu pamatyti senus prietaisus, kuriais šaltai spauzdavo aliejų anksčiau, o taip pat ir naujus mechanizmus kuriais karštu būdu spaudžiamas aliejus šiomis dienomis. Sužinojome kaip gaminamas vynuogių actas, o taip pat kad senos bačkios nenaudojamos vyndarių bei vynuogių žievelių ir kauliukų atliekos yra naudojamos vynuogių actui brandinti. Modenos recepto vynuogių actui subręsti reikia netgi 15-os metų. Vynuogių aliejaus gamyklėlėje taip pat netrūko degustacijos ir žinoma buvo galimybė nusipirkti vietinės produkcijos.

Paskutinis turo sustojimas buvo prie Mendozos miestui labai svarbios bažnyčios ir istorinio namo. Turėjome laiko ne tik pasigrožėti svarbiais istoriniais pastatais, bet šalia kaip netyčia dar buvo ir namūdininkų turgelis. Gal gi koks turistas užsimanys kokį molinį indą nusipirkti. Paskutinės stotelės mums tikrai mažiausiai reikėjo, bet turas yra turas ir reikia gi palaikyti visų Mendozos gyventojų ekonomiką.