Patagonija
Į Ushuaia atskridome Kovo 2-ąją, anksti ryte. Buvome labai pavargę, nes anksti išskridome iš Buenos Aires, bet tik išėję iš oro uosto apsidžiaugėm grynu, vėsiu oru ir iškart pražvalėjome. Tą dieną kaip tik prasidėjo nauji mokslo metai, todėl gatvės buvo pilnos vaikų. Nors vasara Ushuajoj tik spėjo pasibaigti, oras buvo gana vėsus. Kovo mėnuo yra paskutinis turizmo metas. Po kovo dienos greitai trumpėja, o oras greitai šąla.
Tik atvažiavę į miestelį skubėjome į autobuso bilietų pardavimo agentūrą, nes internetu negalėjome nusipirkti bilieto į El Calafate, iš kur Kovo 8-ąją turėjome išskristi į Mendozą. Ushuajoje nusprendėme pabūti dvi dienas ir po to keturias praleisti El Calafateje. Vyrukas iš agentūros mums paaiškino, kad El Calafateje nėra ką veikt keturias dienas ir pasiūlė mums nuvažiuoti į El Chalten miestelį. Taigi nusipirkome visus reikalingus autobuso bilietus ir supratome, kad vietinių patarimai yra daug verti ir kartais priverčia pakeist planus į gerą.
Kadangi turėjome tik dvi dienas Ushuajoje skubėjome į uostą išsirinkti vieną iš daugelių turų Biglio kanalu. Aš labai norėjau pamatyti pingvinus, bet dėja teko pasirinkti kitą turą kuris pasirodė įdomesnis ir buvo gerokai pigesnis. Su kitais keliautojais šnekėjome ir jie taip pat patvirtino, kad kainos Argentinoje per paskutinius trejus metus pakilo netgi keturgubai. Kelionių vadovėliai išleisti prieš trejus metus rašė apie turų kainas kurios prasideda nuo 170 pesų. Šiandien turai prasideda nuo 650 pesų. Tą pačią dieną po pietų išplaukėm būriniu laivu “Paludine” su kapitonu, jo padejėju ir šešiais turo dalyviais. Turėjome plaukti prie švyturio, paukščių salų bei ruonių salų. Dėja po valandos užėjo stiprus lietus ir teko grįžti atgal. Kapitonas mus pavaišino karštu šokoladu, nes buvom visi labai sušalę ir su kapitonu susitarėm turą pratęsti kitą dieną. Kitą dieną oras buvo žymiai palankesnis ir mūsų išvyka Biglio kanalu užtruko keturias valandas. Labiausiai mane sužavėjo ruoniai, kurie gyvena ant Biglio kanalo salų ir vis migruoja nuo vienos į kitą.
Ushuaia miestelį vietiniai vadina “Fin del mundo” – pasaulio pabaiga. Tai yra piečiausias pasaulio miestas, žemiau jo Antarktika. Iš Uhsuaia kelionė kruiziniu laivu į Antarktiką užtrunka dvi dienas ir yra gana sunki, nes reikia plaukti per Dreiko pasažą, kur susiduria šalti Antarktikos vandenyno vandenys ir šiltesni Pacifiko vandenyno vandenys. Kapitono padejėjas Tomas pasakojo, kad ten bangos siekia iki 15-os metrų aukštį, o oras yra nenuspėjamas. Pats Tomas svajoja nubūriuoti į Antarktiką su būriniu laivu tai užtruktų apie penkias dienas. Jis taip pat sakė, kad tai yra vienintelė galimybė jam tai padaryti, nes plaukti su kruiziniu laivu labai brangu ir vietiniams nuolaidos dėja netaikomos. Pats miestelis labai mažas ir jaukus, turi vieną pagrindinę gatvę su daug restoranų bei outdoor rūbų parduotuvių. Miestelis primena kalnų kurortą ir iš tiesų žiemą netoliese yra galimybė slidinėti.
Lygumos su Andų kalnais horizonte, medžių nėra tik visokie krūmai ir apdžiūvusių žolių kūpstai. Prie upelių žolė žalesnė, turi nuostabią sodrią spalvą. Kadangi laukai pliki matosi daug gyvunijos. Ganosi daug avių, sako kad Patagonijoje skaniausia mėsa yra aviena. Dar čia ganosi labai daug lamų ar alpakų (neskiriu aš jų), bet man jos labai juokingos. Atrodo kvailokos ir visada kramsnoja kokią žolę tai jos visada išsižiojusios. Tos lamos ar alpakos ar kaip jos besivadina yra labai baigščios tik kažka pamato iškart bėga. Kelio pakraščiai aptverti tvorom, jos tas tvoras be problemų peršoka, jei jas pamato. Taip pat mačiau lapes, kurios yra nedidelės, atrodo kaip šuniukai, turi smėlio spalvos kailį ir yra gerai prisitaikiusios prie aplinkos, kad galėtų geriau medžioti. Pro langą taip pat matosi labai daug skirtingų paukščių. Dažnai matosi ir arkliai. Atrodo, kad kai kurie iš jų yra laukiniai. Gera jiems turbūt gyventi laisvėje. Didžiąją kelionės dalį važiavome žvyrkeliu, o taip pat reikėjo iš Argentinos įvažiuot į Chile ir vėl įvažiuoti į Argentiną, todėl 500 kilometrų atstumą ir keliavome 20 valandų. Pakeliui reikėjo dar ir perplaukti Magelano sasiaurį keltu. Tai buvo nuostabi atrakcija, nes keltą lydėjo mažieji Commerson’o delfinai kitaip vadinami ir panda delfinais, dėl savo baltai juodo margumo.
Po 20-ies valandų kelionės autobusu iš Ushuaia į El Calafate, spėjome numigti tik kelias valandas. Sekančiui rytui turėjome nusipirkę bilietus autobusu į ledyną Perito Moreno. Perito Moreno ledynas yra pagrindinė El Calafate miestelio atrakcija. Autobuso bilieto pardavėjas mums minėjo, kad jei norėtume plaukioti laivu prie ledyno tai kainuos papildomai, bet jis nepaminejo, kad už įvažiavimą į patį parką taip pat reikia susimokėti nemenką sumelę. Anksti ryte prieš kelionę autobusu neradome bankomato, todėl neturėjome grynų pinigų, bet nesijaudinome galvojome, kad šiais laikais visur galėsime susimokėti kortele. Po valandos atvykę į parką visų pirmą nustebome, kad turime susimokėti už parką, o visų antrą, kad tik grynais. Martynui teko bėgti aiškintis su nacionalinio parko darbuotojais. Vienas iš jų buvo labai malonus ir paskolino mums pinigų, kad galėtume susimokėti už parką ir tik paklausė kur mes esame apsistoję. Tą patį vakarą mes jam gražinom pinigus. Jei ne tas žmogelis, mums būtų tekę atgal važiuoti neaplankius ledyno. Taigi po to kai visi susimokėjome, judėjome toliau iki pačio ledyno. Autobuso vairuotojas paleido visus keliautojus aikštelėje ir pasakė, kad atvažiuos mus pasiimti už keturių su puse valandų. Mes žinoma paklausėm ką čia tas keturias valandas veikti, o jis atsakė, kad galime vaikščioti keturių kilometrų ilgio paruoštu taku prie ledyno. Negana to, kad lijo lietus kaip iš kibiro ir nesinorėjo ilgai būti lauke, mūsų pasivaikščiojimas užtruko tik pusvalandį. Kitas keturias valandas praleidome vieninteleėje kavinukėje, kaip ir visi kiti mūsų likimo draugai, turistai. Labai gaila, kad mūsų apsilankymą prie ledyno apkartino ilgas ir nuobodus laukimas.
El Chalten tai miestelis kurį aplanko daugelis vaikščiotojų. Iš to miestelio galima labai paprastai daryti dienos turus į skirtingus kalnus aplinkui. Labai nustebome, kad visi turai yra nemokami. Prieš įvažiuojant į miestelį sustojome parko informacijos centre, kur mums paaiškino kaip elgtis parke ir išdalino turų žemėlapius. Oras penktadienį Kovo 6-ąją dieną buvo nuostabus todėl nusprendėme iškart judėti į patį lankomiausią Fitz Roy kalno turą. Visas turas pirmyn ir atgal sudarė apie 25 kilometrus. Pirmieji devyni kilometrai buvo gana lengvi, kelias buvo puikiai pažymėtas ir pakeliui buvo daug kitų vaikščiotojų todėl ten neįmanoma pasiklysti. Pakeliui sutikome ir porą vietinių su lama. Lamos gali nešti nuo 20 iki 25 kilogramų svorio krovinius, kas yra nemaža pagalba žmonėms, kurie neša krovinius į kalnus. Po aštunto kilometro priėjome stovyklavietę, kurioje galima apsistoti su savo palapinėmis. Daugelis apsistoja ten ir nuo stovyklavietės daro dienos turus. Prie pat stovyklavietės yra ir geriamo vandens. Tai Rio Blanco, baltoji upė iš kurios ir mes pasipildėme savo vandens atsargas. Paskutinis kilometras link Fitz Roy viršūnės buvo sudėtingiausas ir stačiausias bei užtruko ilgiau nei valandą. Užkopus į viršūnę vaizdas atlygino paskutinės valandos kančias. Nuo viršaus matosi trys ežerai, todėl pati viršūnė ir vadinasi “Tres Lagos”. Lipti žemyn buvo vieni juokai, o pakeliui sutikom dar ir daug vyresnių keliautojų kuriuos tikinom, kad užlipti iki viršūnės yra tikrai verta. Po septynių valandų vaikščiojimo džiaugėmės atsipūsti miestelyje. Pats miestelis palyginus su El Calafate labiau hipiškas ir atsipalaidavęs. Ten daug žmonių susirenka kurie mėgsta būti gamtoje. Vienas vaikinukas jau tris savaites gyveno El Chaltene ir kiekvieną dieną atrasdavo naujus kelius. Beto jis patvirtino, kad tą dieną kai mes atvykome buvo geriausias oras po dviejų savaičių, mums labai pasisekė. Jau vakare pradėjo lyti ir nenustojo iki kitos dienos, todėl nusprendėme palikti El Chalten miestelį kitos dienos rytą.
