San Pedro de Atacama
Daugiau nei parą laiko užtruko mūsų kelionė autobusu nuo Santiago de Chile iki San Pedro de Atacama. Kovo 14-ą dieną atvykome į nedidelį miestelį Atacamos dykumoje, vos turintį šešis tukstančius gyventojų. Išlipę iš autobuso supratome, kad esame kažkur labai toli nuo didelių miestų bei didelio šurmulio, dykumoje. Neasfaltuotomis gatvėmis daėjome iki savo viešbutuko, kuris atrodė kaip maža oazė su baseinu ir vaizdu į vulkaną. Pasidėję daiktus patraukėmė į miestelio centrą ieškoti maisto. Pradėjo temti ir iš priekio matėmė tik artėjančius mažus žibintuvėlius. Kai kurios miestelio gatvės visiškai neapšviestos, bet žmonės naudoja savo prožektoriukus. Praėję tamsiąją miestelio dalį, daėjome iki centrinės gatvės ir pasijautėme kaip kitame pasaulyje. Atmosfera nereali, žibintai lengvai apšvietę pagrindines gatveles, žmonės atsipalaidavę, niekas nieko nenori įsiūlyti turistams. Jausmas kaip pas kažka svečiuose, bet pas kažka kas taves labai ilgai laukė. Nors miestelis pilnas turistų visur kur apsilankėme nesijautėme apgauti, kaip dažnai būna turistinėse vietose. San Pedro de Atacama praleidome penkias nuostabias dienas ir tai viena iš tų nedaugelio vietų kurią norėtume kada nors dar kartą aplankyti.
Būnant San Pedro de Atacama mieste yra daug galimybių aplankyti skirtingas lagūnas, slėnius bei dykumas. Vienas iš populiariausių turų, kurį mes taip pat darėmė yra išvyka į El Tatio geizyrus. Visus turistus iš miestelio surenka autobusiukai labai anksti ryte, dar saulei nepakylus. Kelionė iki geizyrų užtrunka apie porą valandų. Patys geizyrai įspūdingiausi savo garais, kurių kiekis mažėja saulei kylant ir šildant žemę, todėl svarbu būti prie geizyrų prieš saulei tekant. Serpentinais užvažiavome iki El Tatio geyzyrų. Tai yra vieni iš aukščiausių aktyvių geizyrų pasaulyje, esantys virš keturių kilometrų aukštyje. Užkilus į viršų jautiesi lengvai apsvaigęs, nes aukštis ir deguonies trūkumas sunkina kvėpavimą, todėl labai svarbu gerti daug vandens. Vos saulei pakylus pagrindinis geizyrų šou baigėsi, todėl visi buvome pakviesti papusryčiauti. Po pusryčių turėjome galimybę išsimaudyti šiltame geizyro baseine. Buvo smagu sušildyti kaulus, nes rytas keturių kilometrų aukštyje buvo ganėtinai šaltas. Grįždami atgal aplankėme dykumos lagunas, kurios pilnos gyvunijos bei augalų. Peizažas nepakartojamas, sodri žaluma su besiganančiomis lamomis vulkanų fone.
Vieną popietę nusprendėme išbandyti smėlio snieglentės važiavimą. Prisipažinsiu, kad šiek tiek bijojau, nes galvojau, kad nusibrozdinsiu alkūnes bei smakrą. Todėl kai apsiniaukė dangus ir pradėjo griaudėti tikėjausi, kad mūsų pamoką atšauks, bet mokytojas buvo labai atsipalaidavęs ir patvirtino, kad netgi per lietų ant smėlio gerai čiuožiasi. Su pora kitų mokinių davažiavome iki Valle de La Muerte, mirties slėnio kopos. Mokytojas mums išdalino po žvakutę, ne tam kad pagerbtume mirusius, bet tam, kad ant kopos viršaus galėtume išvaksuoti savo lentas. Sunkiausia dalis buvo žinoma lipimas į kopos viršų per purų smėlį. Pats nusileidimas užtruko tik pusę minutės. Martynas išsidrąsines, per paskutinį nusileidimą padarė rimtą dvigubą salto, kuris buvo užfiksuotas turistų fotografų ir atrodė gana kraupiai. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tik vat sniego skonis burnoje malonesnis nei smėlio, kurio Martynas priragavo su kaupu. Aš pati buvau nustebus, kad smėlis buvo toks smulkus, jog net neskaudėjo nukristi. Priminė vaikystę, kai Palangoje arba Nidoje nuo kopų ridendavomės.